Dzūkijos dainos ir muzika. 1935–1941 metų fonografo įrašai. Sudarė ir parengė Austė Nakienė ir Rūta Žarskienė. Įrašus restauravo Skirmantas Sasnauskas. 44 kūrinių įrašai ir melodijų transkripcijos, 36 tekstai, 33 nuotraukos, įvadinis straipsnis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, 126 p.  ISMN M-706239-06-4. 

Šiuo leidiniu baigiama kompaktinių plokštelių serija, kurioje skelbiami keturių Lietuvos etnografinių regionų tradicinės muzikos įrašai.
Pietų Lietuvoje – Dzūkijoje iki pat XX a. vidurio išliko senasis valstietiškas gyvenimo būdas, tebegyvavo cikliškas laiko suvokimas, todėl nuolat besisukančio kalendorinių metų rato idėja pasirinkta ir kompaktinės plokštelės kompozicijai. Plokštelės pradžioje pateikiamos kalendorinių švenčių ir rugiapjūtės melodijos, viduryje – vestuvinės dainos, o pabaigoje – krikštynų ir laidotuvių metu skambėjusios dainos, giesmės, raudos. Prie vokalinių melodijų priderintos ir svarbiausiais gamtos bei žmogaus gyvenimo tarpsniais skambėjusios instrumentinės melodijos.
Žiemos švenčių laikotarpiu Dzūkijos kaimuose buvo dainuojamos advento dainos ir žaidžiami vestuvinės tematikos žaidimai. Kalėdinės dainos buvo susijusios su kaimynų lankymo papročiu – kalėdojimu. Jose archajiškais simboliais vaizduojamas žiemos saulėgrįžos stebuklas, išsakomi šventiniai linkėjimai šeimininkams.
Dar subtiliau nei kalendorinės dainos prie gamtos ritmo buvo priderintos rugiapjūtės dainos. Pasak atlikėjų,  vienos melodijos rugių lauke skambėjo rytą, kitos – vidurdienį, dar kitos – vakare, saulei leidžiantis. Vasarą laukuose skambėjusios dainos buvo atliekamos skardžiu balsu, kad toli girdėtųsi. Įdomu, kad moterys taip pat garsiai dainavo rugiapjūtės dainas ir Lietuvių tautosakos archyve.
Tradicinis regiono dainavimo būdas buvo vienbalsis. Dzūkų melodijos pasižymi ištobulinta linearine raiška: plastiškomis melodinėmis linijomis, įvairiomis dermėmis, melizmomis.
Iki Pirmojo pasaulinio karo dzūkų vestuvėse, krikštynose ir kitose šventėse karaliavo smuikas. Senosiose vestuvėse kiekvienas pulkas – tiek jaunojo, tiek jaunosios – turėjo savo muzikantą, jaunųjų pulkams susitikus, susidarydavo dviejų, o kartais ir trijų smuikininkų ansamblis. Tarpukariu smuiką vis labiau stūmė XIX a. viduryje – XX a. pradžioje į Lietuvos kaimą atklydę modernūs muzikos instrumentai – gitara, cimbolai, vokiška, dar vėliau – rusiška armonika.
Į fonografo plokšteles įrašytose smuiku pagriežtose melodijose negausu dvigubų gaidų, gana retai užgaunama laisvoji styga. Panašų atlikimo stilių galima įžvelgti cimbolais skambinamuose kūriniuose: melodijos atliekamos vienbalsiškai, arba tercijomis bei kvintomis. Jauni kaimo muzikantai, norėdami neatsilikti nuo savo laikmečio, stengėsi išmokti groti naujais muzikos instrumentais ar naujoviškai atlikti tradicinius kūrinius. Todėl plokštelėje galime išgirsti bajanu pagriežtas šokių melodijas ir dainas, atliekamas pritariant smuiku.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos kaimas vis labiau modernėjo. Šviesuomenė, susirūpinusi, kad liaudies menas, darbo ir šeimos švenčių apeigos visai neišnyktų, pradėjo rengti šventes, pavadintas Senovės dienomis. Pirmoji Senovės diena įvyko Merkinėje (1935), vėliau tokios šventės buvo surengtos Alytuje (1936), Dauguose (1937),  Seirijuose (1938).  Į jas buvo kviečiami dainininkai ir muzikantai, daug kur vaidintos vestuvės. Ypač didelio atgarsio susilaukė Daugų vestuvės, kurių fragmentas skelbiamas šiame leidinyje.

© 2004 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas