Žemaitijos dainos ir instrumentinė muzika. 1935–1941 metų fonografo įrašai. Sudarė ir parengė Austė Nakienė ir Rūta Žarskienė. Įrašus restauravo Skirmantas Sasnauskas. 43 kūrinių įrašai, 41 melodijos transkripcijos, 25 tekstai, 19 nuotraukų, įvadinis straipsnis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, 119 p. ISMN M-706239-04-0

Šia kompaktine plokštele tęsiama restauruotų fonografo įrašų serija, supažindinanti klausytojus su visų Lietuvos regionų tradicine muzika. Kūriniai atrinkti iš 1935–1941 metais Lietuvių tautosakos archyve sukauptos fonografo plokštelių kolekcijos.

Į fonografo plokšteles įrašytos Mortos Katkienės, Antaninos Karpienės, Antaninos Ereminienės, Malvinos Montvydienės, Akvelinos Montvydaitės, Juozo Alejūno, Jurgio Valausko ir kt. padainuotos dainos. Bene archajiškiausios dainos susijusios su senaisiais verslais – medžiokle ir žemdirbyste. Šių dainų melodijos labai paprastos, jų muzikinės intonacijos artimos kalbos intonacijoms. Žemaitiško dainingumo ir melodikos puošnumo pavyzdžiai yra šienapjūtės dainos. Jų melodijų linijos tai kyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn, pasak pačių dainininkų, linguoja.

Kompaktinėje plokštelėje pateikiama nemažai meilės, šeimos ir vestuvinių dainų, skambėjusių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vestuvėse. Iš lyrinių vestuvinių dainų išsiskiria jaunosios apdovanojimo daina „Labas vakars, mylas diedeli“, minima žymiame XIX a. etnografiniame leidinyje – Antano Juškos „Svotbinėje rėdoje“. Plokštelėje skelbiamos ir kelios krikščioniškos giesmės, atspindinčios XIX a. giedojimo tradiciją.

Leidinyje skelbiama instrumentinė muzika pasižymi žanrų įvairove ir skirtingų instrumentų tembrų spalvomis. Čia randame vienu primityviausių instrumentų – beržo tošele ir senaisiais piemenų pučiamaisiais instrumentais: ožragiu, karvės ragu, lamzdeliu, birbyne, taip pat kanklėmis ir mandolina atliekamus kūrinius.

Dauguma Žemaitijos muzikantų puikiai griežė keletu instrumentų ir gerai dainavo. Karvės ragą pūtęs Mečislovas Virmauskas buvo vienas žymiausių savo krašto dainininkų. Išradingasis Vladas Šimkus beržo tošele ir lūpomis mėgdžiojo paukščių balsus. Bonifacas Brazinskas pūtė ožragį, karvės ragą, lamzdelį, įvairias birbynes. Iš garsios muzikantų giminės kilęs Stasys Abromavičius ne tik kankliavo, bet ir griežė smuiku, pūtė lumzdelį, birbynę, jo duktė Stasė Abromavičiūtė kankliavo ir griežė smuiku. Kompaktinėje plokštelėje skelbiami Abromavičių įrašyti šokiai: polka, valsas, „Kryžiokas“, „Angelčikas“, „Šalabanas“.

Žemaitijoje buvo mėgstami įvairios sudėties mišrūs ansambliai, kuriuos sudarydavo smuikas, armonika arba bandonija ir basetlė arba būgnas. Tokios sudėties Paalsių kaimo kapelija buvo pakviesta ir į Kauną, Lietuvių tautosakos archyvą. Iš senųjų plokštelių atrinkti keturi smuiku, koncertina ir kontrabosu pagriežti kūriniai: dvi polkos, „Kaimo maršas“ ir „Jaunimo valsas“.

Skelbiant įrašus norėta nors kiek atkurti darbų, pasilinksminimų ir tradicinių vestuvių nuotaiką, todėl dainų ir instrumentinės muzikos kūrinių įrašai kruopščiai suderinti, iš jų sudėliota vientisa kompozicija.

 

© 2004 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas